Cukrinio diabeto tipai

Cukrinis diabetas yra endokrininės sistemos liga, susijusi su patologiniais hormonų lygio pokyčiais ir medžiagų apykaitos sutrikimais.

Iki šiol ligos negalima išnaikinti (visiškai pašalinti). Destrukcinį procesą organizme galima pristabdyti vaistais ir dietine terapija, tačiau jo sustabdyti ir pradėti priešinga kryptimi neįmanoma.

Pagrindinis ligos simptomas yra lėtinis gliukozės kiekio kraujyje padidėjimas. Ligos eigos priežastys ir pobūdis skiriasi, todėl ji skirstoma į keletą tipų.

Cukrinio diabeto (DM) tipus apibrėžia Pasaulio sveikatos organizacija ir jie neturi esminių skirtumų visame medicinos pasaulyje. Bet kokio tipo cukrinis diabetas nėra užkrečiama liga.

Patologijos tipas

Yra keletas ligos tipų, kuriuos vienija vienas pagrindinis simptomas – padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje. Cukrinio diabeto klasifikaciją lemia jo atsiradimo priežastys. Taip pat atsižvelgiama į taikomus gydymo metodus, paciento lytį ir amžių.

Medicinoje priimtinos diabeto rūšys:

• pirmasis tipas yra priklausomas nuo insulino (IDDM 1) arba nepilnametis;
• antrasis yra nepriklausomas nuo insulino (NIDDM 2) arba atsparus insulinui;
• gestacinis cukrinis diabetas (GDM) perinataliniu laikotarpiu moterims;
• kitų specifinių diabeto tipų, įskaitant:
• kasos β ląstelių pažeidimas genetiniame lygmenyje (MODY diabeto atmainos);
• kasos egzokrininės funkcijos patologijos;
• paveldimos ir įgytos egzokrininių liaukų patologijos ir jų funkcijos (endokrinopatijos);
• farmakologiškai sukeltas diabetas;
• diabetas dėl įgimtų infekcijų;
• Diabetas, susijęs su genomo patologijomis ir paveldimais defektais;
• sutrikęs gliukozės kiekis nevalgius (cukraus kiekis kraujyje) ir sutrikęs gliukozės toleravimas.

Prediabetas yra ribinė organizmo būklė, kai glikemijos lygis yra padidėjęs (sutrinka gliukozės tolerancija), tačiau cukraus kiekis kraujyje „nepasiekia“ visuotinai priimtų skaitmeninių verčių, atitinkančių tikrąjį diabetą. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO 2014) duomenimis, daugiau nei 90% endokrinologų pacientų kenčia nuo antrojo tipo ligos.

Remiantis medicinine statistika, pastebima aiški tendencija, kad visame pasaulyje daugėja susirgimų. Per pastaruosius 20 metų sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu skaičius padvigubėjo. GDM sudaro apie 5% nėštumų. Specifinio diabeto tipai yra labai reti ir medicinos statistikoje užima nedidelę dalį.

Pagal lytį NIDDM 2 dažniau pasireiškia moterims priešmenopauziniu laikotarpiu ir menopauzės metu. Taip yra dėl hormoninės būklės pokyčių ir papildomų svarų padidėjimo. Vyrams dažniausiai 2 tipo cukriniu diabetu išsivysto lėtinis kasos uždegimas, kurį sukelia toksinis etanolio poveikis.

Nuo insulino priklausomas diabetas (1 tipo)

1 tipo diabetui būdingas kasos ląstelių nepajėgumas. Organas neatlieka savo endokrininės (intrasekrecinės) funkcijos gaminti insuliną – hormoną, atsakingą už organizmo aprūpinimą gliukoze. Dėl gliukozės kaupimosi kraujyje organai negauna tinkamos mitybos, įskaitant pačią kasą.

Norint imituoti natūralią endokrininio hormono gamybą, pacientui visą gyvenimą skiriamos įvairios veikimo trukmės (trumpo ir ilgo) medicininių insulinų injekcijos, taip pat dietinė terapija. 1 tipo cukrinio diabeto klasifikaciją lemia įvairios ligos etiologijos. Nuo insulino priklausomos ligos priežastys yra dvi: genetinė ir autoimuninė.

Genetinė priežastis

Patologijos formavimasis siejamas su biologiniu žmogaus organizmo gebėjimu perduoti jam būdingus požymius ir patologinius nukrypimus kitoms kartoms. Kalbant apie diabetą, vaikas polinkį sirgti šia liga paveldi iš diabetu sergančių tėvų ar artimų giminaičių.

Svarbu! Polinkis paveldimas, bet ne pati liga. Nėra 100% garantijos, kad vaikas susirgs diabetu.

Autoimuninė priežastis

Ligos atsiradimą sukelia imuninės sistemos funkcinis sutrikimas, kai, veikiama neigiamų veiksnių, ji aktyviai gamina autoimuninius antikūnus, kurie naikina organizmo ląsteles. Autoimuninių procesų paleidimą skatinantys veiksniai (paskatinimas) yra:

• nesveika mityba kartu su fiziniu neveiklumu;
• medžiagų apykaitos procesų (angliavandenių, lipidų ir baltymų) sutrikimas;
• kritinis cholekalciferolio ir ergokalciferolio (vitamino D) trūkumas organizme;
• lėtinės kasos patologijos;
• parotito (kiaulytės), tymų, Coxsackie herpes viruso, Epstein-Barr viruso, citomegaloviruso, virusinio hepatito A, B, C istorija;
• distresas (ilgas buvimas neuropsichologinio streso būsenoje);
• lėtinis alkoholizmas;
• neteisingas gydymas vaistais, kurių sudėtyje yra hormonų.

IDDM išsivysto vaikams, paaugliams ir suaugusiems iki trisdešimties metų. Vaikų 1a formos diabeto variantas yra susijęs su komplikuotomis virusinėmis infekcijomis. 1b forma atsiranda jauniems žmonėms ir vaikams dėl autoimuninių procesų ir paveldimo polinkio. Liga paprastai greitai vystosi per kelias savaites ar mėnesius.

Insulinui atsparus diabetas (2 tipo)

Skirtumas tarp antrojo tipo diabeto ir pirmojo yra tas, kad kasa nenustoja gaminti insulino. Gliukozė koncentruojasi kraujyje ir nepatenka į organizmo ląsteles ir audinius dėl jų nejautrumo insulinui – atsparumo insulinui. Iki tam tikro momento gydymas atliekamas hipoglikeminiais (cukrų mažinančiais) vaistais ir dietine terapija.

Kad kompensuotų organizmo disbalansą, kasa suaktyvina hormono gamybą. Dirbant avariniu režimu, organas laikui bėgant susidėvi ir praranda intrasekrecinę funkciją. 2 tipo cukrinis diabetas tampa priklausomas nuo insulino. Ląstelių jautrumo endogeniniam hormonui sumažėjimas arba praradimas pirmiausia yra susijęs su nutukimu, kuris sutrikdo riebalų ir angliavandenių apykaitą.

Tai ypač pasakytina apie visceralinį nutukimą (riebalų nusėdimą aplink vidaus organus). Be to, esant pertekliniam kūno svoriui, sutrinka kraujotaka dėl daugybės cholesterolio plokštelių kraujagyslėse, kurios susidaro hipercholesterolemijos metu, kuri visada lydi nutukimą. Taigi kūno ląstelės patiria mitybos ir energijos išteklių trūkumą. Kiti veiksniai, turintys įtakos NIDDM vystymuisi, yra šie:

• piktnaudžiavimas alkoholiu;
• gastronominė priklausomybė nuo saldžių patiekalų;
• lėtinės kasos ligos;
• širdies ir kraujagyslių sistemos patologijos;
• per didelis valgymas sėdimo gyvenimo būdo fone;
• neteisinga hormonų terapija;
• sudėtingas nėštumas;
• Nepalankus paveldimumas (tėvų diabetas);
• kančia.

Liga dažniausiai išsivysto moterims ir vyrams nuo 40 metų. Tuo pačiu metu 2 tipo diabetas yra latentinis ir keletą metų gali nepasireikšti ryškių simptomų. Ankstyvas gliukozės kiekio kraujyje tyrimas gali atskleisti prediabetą. Tinkamai gydant, priešdiabetinė būklė yra grįžtama. Jei prarandamas laikas, jis progresuoja ir vėliau diagnozuojamas NIDDM.

Lada diabetas

Medicinoje vartojamas terminas „1.5 diabetas“ arba Lada diabeto pavadinimas. Tai autoimuninis hormonų gamybos sutrikimas ir medžiagų apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis suaugusiems (vyresniems nei 25 metų). Liga sujungia pirmąjį ir antrąjį diabeto tipus. Vystymo mechanizmas atitinka IDDM, latentinė eiga ir simptomų pasireiškimas yra panašūs į NIDDM.

Patologijos vystymosi veiksniai yra autoimuninės ligos paciento istorijoje:

• neinfekcinis tarpslankstelinių sąnarių uždegimas (ankilozuojantis spondilitas);
• negrįžtama centrinės nervų sistemos liga – išsėtinė sklerozė;
• granulomatinė uždegiminė virškinimo trakto patologija (Krono liga);
• lėtinis skydliaukės uždegimas (Hashimoto tiroiditas);
• juvenilinis ir reumatoidinis artritas;
• odos spalvos pasikeitimas (pigmento praradimas) (vitiligo);
• uždegiminė storosios žarnos gleivinės patologija (opinis kolitas);
• lėtinis jungiamojo audinio ir egzokrininių liaukų pažeidimas (Sjögreno sindromas).

Kartu su paveldimu polinkiu, autoimuniniai sutrikimai sukelia Lada diabeto progresavimą. Ligai nustatyti naudojami pagrindiniai diagnostikos metodai, taip pat kraujo mikroskopija, kuri nustato IgG klasės imunoglobulinų koncentraciją iki antigenų – ELISA (fermentinis imunosorbentinis tyrimas). Terapija atliekama reguliariomis insulino injekcijomis ir mitybos korekcija.

Gestacinė ligos forma

GDM yra specifinis diabeto tipas, kuris moterims išsivysto antroje perinatalinio periodo pusėje. Liga dažniausiai nustatoma antrojo planinio patikrinimo metu, kai būsimajai mamai atliekamas pilnas tyrimas. Pagrindinė GDM savybė sutampa su 2 tipo cukriniu diabetu – atsparumas insulinui. Nėščios moters kūno ląstelės praranda jautrumą (jautrumą) insulinui dėl trijų pagrindinių priežasčių:

• Hormoniniai pokyčiai. Nėštumo metu padidėja progesterono (steroidinio lytinio hormono) sintezė, blokuojant insulino gamybą. Be to, stiprėja placentos endokrininiai hormonai, kurie slopina insulino gamybą.
• Dvigubai apkrauna moters kūną. Kad negimusiam vaikui būtų užtikrinta tinkama mityba, organizmui reikia didesnio gliukozės kiekio. Moteris pradeda vartoti daugiau monosacharidų, todėl kasa sintetina daugiau insulino.
• Kūno svorio padidėjimas dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo. Gliukozė, kurios į organizmą patenka gausiai, kaupiasi kraujyje, nes ląstelės atsisako priimti insuliną dėl nutukimo ir fizinio neveiklumo. Būsimoji mama ir vaisius tokioje situacijoje patiria mitybos trūkumą ir energijos badą.

Skirtingai nuo 1 ir 2 tipo diabeto, gestacinis diabetas yra grįžtamasis procesas, nes išsaugomos insulino molekulės ir kasos funkcionalumas.

Teisingai parinkta gydymo taktika garantuoja patologijos pašalinimą po gimdymo 85% atvejų. Pagrindinis GDM gydymo metodas yra diabetikams skirta dieta „Lentelė Nr. 9“. Sunkiais atvejais naudojamos medicininio insulino injekcijos. Antihiperglikeminiai vaistai nenaudojami dėl jų teratogeninio poveikio vaisiui.

Papildomai

Tam tikri diabeto tipai yra nulemti genetiškai (MODY diabetas, kai kurios endokrinopatijos rūšys) arba išprovokuoti kitų lėtinių patologijų:

• kasos ligos: pankreatitas, hemochromatozė, navikas, cistinė fibrozė, mechaniniai sužalojimai ir liaukos operacijos;
• priekinės hipofizės funkcinis nepakankamumas (akromegalija);
• padidėjusi skydliaukės hormonų sintezė (tirotoksikozė);
• pagumburio-hipofizės-antinksčių patologija (Itsenko-Kušingo sindromas);
• antinksčių žievės navikai (aldosteroma, feochromocitoma ir kt.).

Atskirai diabetinei patologijai – diabetui insipidus – būdingas pagumburio hormono vazopresino, reguliuojančio skysčių balansą organizme, gamybos sumažėjimas.

Diagnostinės priemonės

Cukrinio diabeto (bet kokio tipo) diagnozė galima tik remiantis laboratorinės kraujo mikroskopijos rezultatais. Diagnostika susideda iš kelių nuoseklių tyrimų:

• Bendras klinikinis kraujo tyrimas, siekiant nustatyti paslėptus uždegiminius procesus organizme.
• Kraujo tyrimas (kapiliarinis arba veninis) gliukozės kiekiui nustatyti. Tai atliekama griežtai tuščiu skrandžiu.
• GTT (gliukozės tolerancijos tyrimas). Jis atliekamas siekiant nustatyti organizmo gebėjimą įsisavinti gliukozę. Tolerancijos testas yra kraujo paėmimas du kartus: tuščiu skrandžiu ir praėjus dviem valandoms po „gliukozės apkrovos“, tai yra vandeninis gliukozės tirpalas, paruoštas santykiu 200 ml vandens 75 g. medžiagų.
• Glikuoto (glikuoto) hemoglobino lygio HbA1C analizė. Remiantis tyrimo rezultatais, vertinama cukraus kiekio kraujyje per pastaruosius tris mėnesius retrospektyva.
• Kraujo biochemija. Vertinami kepenų fermentų aspartataminotransferazės (AST), alanino aminotransferazės (ALT), alfa amilazės, šarminės fosfatazės (ALP), bilirubino (tulžies pigmento) ir cholesterolio kiekiai.
• Antikūnų prieš glutamato dekarboksilazę (GAD antikūnų) koncentracijos kraujyje tyrimas nustato cukrinio diabeto tipą.

Cukraus kiekio kraujyje pamatinės vertės ir ligos rodikliai

Analizė	Dėl cukraus	Gliukozės tolerancijos testas	Glikuotas hemoglobinas
norma	3,3 - 5,5	< 7.8	⩽ 6 %
prediabetas	5,6 – 6,9	7,8 – 11,0	nuo 6 iki 6,4 proc.
diabetas	> 7.1	> 11.1	Daugiau nei 6,5 proc.

Be kraujo mikroskopijos, tiriamas bendras šlapimo tyrimas, siekiant nustatyti gliukozės buvimą šlapime (glikozurija). Sveikų žmonių šlapime cukraus nėra (diabetikams priimtina norma 0,061 – 0,083 mmol/l). Taip pat atliekamas Rehberg testas, siekiant nustatyti baltymo albuminą ir baltymų apykaitos produktą kreatininą šlapime. Be to, skiriama aparatinė diagnostika, įskaitant EKG (elektrokardiogramą) ir pilvo ertmės ultragarsą (su inkstais).

Rezultatai

Šiuolaikinė medicina diabetą skirsto į keturis pagrindinius tipus, priklausomai nuo ligos patogenezės (kilmės ir vystymosi): priklausomas nuo insulino (1 tipo IDDM), nepriklausomas nuo insulino (2 tipo NIDDM), gestacinis (GDM nėščioms moterims), specifinis (DM apima kelių tipų ligas, kurias sukelia genetiniai defektai ar lėtinės patologijos). Gestacinis diabetas, kuris išsivysto perinataliniu laikotarpiu, yra išgydomas. Prediabeto būklė (sumažėjusi gliukozės tolerancija) laikoma grįžtama, jei diagnozuojama anksti.